Šiandien tau jau devyneri, mano mergaite… ❤️

Šiandien tau jau devyneri, mano mergaite… ❤️

Ir kažkodėl šįryt norisi ne tik pasakyti „su gimtadieniu“.

Norisi trumpam sustabdyti laiką.

Nes devyneri metai skamba kaip labai daug. O man atrodo, kad jie tiesiog… prabėgo. Kažkur tarp pirmųjų žingsnių, bemiegių naktų, mažų rankyčių mano delne, darželio, mokyklos, nukritimų, apkabinimų, ašarų, juoko ir tūkstančių paprastų mūsų dienų.

Atrodo, dar vakar buvai tokia mažytė, kad visas tavo pasaulis tilpo mano glėbyje.

O šiandien žiūriu į tave ir matau jau visai nebe mažą mergaitę.

Matau žmogų.

Su savo mintimis. Savo nuomone. Savo svajonėmis. Savo užsispyrimu. Su didžiule širdimi ir tuo tavo jautrumu, dėl kurio kartais pasaulis atrodo daug stipresnis, nei norėtųsi.

Ir taip… kartais žiūrėdama į tave matau tiek daug savęs, kad net šiek tiek baisu. 😄❤️

Per šiuos devynerius metus buvo visko.

Tikrai ne vien gražių nuotraukų, šypsenų ir pergalių.

Buvo sunku. Buvo dienų, kai kažkas nepavykdavo ir atrodydavo, kad tai pati didžiausia pasaulio nelaimė. Buvo ašarų dėl dalykų, kuriuos suaugusieji galėtų pavadinti smulkmenomis, bet tavo mažame pasaulyje jie buvo milžiniški.

Buvo dalykų, kurių teko mokytis ilgiau. Buvo nesėkmių. Nusivylimų. Baimių.

Buvo ir mano abejonių.

Ar teisingai darau?
Ar pakankamai padedu?
Ar ne per daug saugau?
Ar ne per mažai?
Ar moku būti tokia mama, kokios tau reikia?

Nes kartu su tavimi visus šiuos devynerius metus augau ir aš.

Tu mokeisi būti šiame pasaulyje, o aš mokiausi būti tavo mama.

Ir abi tikrai ne visada viską padarėme tobulai.

Bet žinai ką?

Mes nuėjome beprotiškai toli.

Ir šiandien aš tavimi taip didžiuojuosi.

Ne todėl, kad visada laimi.

Ne todėl, kad viskas pavyksta.

Ir tikrai ne todėl, kad esi tobula.

Didžiuojuosi, nes po nesėkmės tu vėl bandai. Nes po ašarų vėl šypsaisi. Nes mokaisi. Augi. Klysti. Pyksti. Susitaikai. Ieškai.

Ir po truputį tampi savimi.

O man belieka mokytis vieno turbūt sunkiausių dalykų motinystėje – po truputį tave paleisti.

Anksčiau tavo ranka visada ieškodavo manosios.

Dabar vis dažniau eini pati.

Ir aš žinau, kad taip ir turi būti.

Bet, Dieve, kaip greitai...

Kartais norėčiau bent vienai minutei susigrąžinti tą mažą mergaitę. Dar kartą paimti ją ant rankų. Prisiglausti. Pajusti jos mažą galvytę sau ant peties ir pasakyti sau:

„Įsimink šitą akimirką. Ji praeis daug greičiau, nei dabar atrodo.“

Nes praėjo.

Šiandien tau devyneri.

Ir prieš akis dar visas pasaulis. ❤️

Dar bus tiek pirmų kartų, kurių aš net negaliu numatyti. Dar bus svajonių, draugysčių, nuotykių, pergalių ir sudaužytų kelių. Gal kada nors ir širdžių.

Bus pasirinkimų, kurių nebegalėsiu padaryti už tave.

Bus kelių, kuriais turėsi nueiti pati.

Todėl šiandien nenoriu tau linkėti, kad gyvenime viskas būtų lengva.

Linkiu, kad kai bus sunku – žinotum, kiek daug savyje turi stiprybės.

Linkiu nebijoti būti savimi.

Ne tokia, kokią tave norėtų matyti kiti.

Ne patogia.

Ne tobula.

Tiesiog savimi.

Su savo dideliu juoku. Su savo milijonu klausimų. Su savo užsispyrimu. Su jautria širdimi. Su klaidomis. Su keistomis idėjomis. Su svajonėmis, kurių galbūt niekas kitas nesupras.

Eik. Bandyk. Klysk. Kurk. Juokis. Mylėk. Svajok.

O jeigu kada nors pasaulis pasidarys per didelis – grįžk.

Nes nesvarbu, ar tau bus devyneri, devyniolika, dvidešimt devyneri ar dar daugiau…
mano glėbyje visada liks vietos tai mažai mergaitei, kuri kažkada jame tilpo visa.

Ir aš visada būsiu čia.

Ne tam, kad nugyvenčiau tavo gyvenimą už tave.

O tam, kad žinotum – turi kur sugrįžti. ❤️

Su 9-uoju gimtadieniu, mano mažoji eksperte.

Man taip gera matyti, kokia tu užaugai.

Ir taip smalsu pamatyti, kokia dar tapsi.

Tik gal dabar laikas galėtų bėgti truputį lėčiau...

Nes aš dar visai nepasiruošusi tam, kad mano mažytė taip greitai tampa didele. 🥹❤️

Myliu tave labiau, nei kada nors sugebėsiu sudėti į žodžius.

Mama. ❤️