Žirniukas auga. O kartu su juo augu ir aš.

Kartais atrodo, kad Žirniukas – tai siuvimas. 🧵
Kartais – edukacijos, vaikai, audiniai, užsakymai, siuntos...

Bet dabar Žirniukas yra visai kas kita. 😅

Dabar jis – valandos prie kompiuterio. Sistemos, moduliai, sąskaitos, automatizavimas, parduotuvė, testavimai ir milijonas dalykų, kurių klientas greičiausiai niekada net nepamatys.

Nes mano tikslas jau seniai nėra tik kažką pasiūti ar pravesti edukaciją.

Noriu sukurti Žirniuką, kuriame kuo daugiau dalykų būtų paprasta ir pasiekiama internetu. Kad klientui būtų patogu. Kad mums būtų lengviau dirbti. Kad užsakymas nepasimestų tarp žinučių ir lapelių. Kad augant nereikėtų visko laikyti vien savo galvoje.

Ir, pasirodo, šita Žirniuko dalis yra viena sunkiausių. 😅

Būna vakaras, kai sėdi ir galvoji:

VISKAS. PADARIAU. 🎉
Jau beveik galima šauti šampaną. 🥂

O tada...

💥 kažkas neveikia.

Ir tu žiūri į ekraną su tuo ypatingu žvilgsniu, kuriame telpa maždaug 17 skirtingų emocijų. 😂

Dar prieš valandą buvai labai savimi patenkinta.
Dabar jau nerviniesi.
Po dar valandos atrodo, kad viskas sugriuvo ir gal apskritai nereikėjo čia nieko liesti. 😅

Tada nueini pamiegoti kelias valandas.

Atsikeli.

Ir vėl klijuoji Žirniuką iš naujo. 😂

Tik šiandien suprantu vieną labai svarbų dalyką.

Jis ne griūva.

JIS AUGA.

O augimas, pasirodo, ne visada atrodo gražiai.

Kartais jis atrodo kaip pavargusios akys, kava šalia kompiuterio ir „nu gerai, dar paskutinį kartą pabandom“.
Kartais – kaip klaida ten, kur vakar viskas veikė.
Kartais – kaip bemiegė naktis, nervai ir noras trenkti kompiuterį pro langą. 😂

Bet tada sustoji ir pasižiūri atgal...

Ir supranti, kiek daug jau padaryta.

Dalykai, apie kuriuos dar visai neseniai tik galvojau, šiandien jau veikia.
Tai, ką anksčiau darydavome rankomis, po truputį tampa sistema.
Mažas verslas, kuris prasidėjo nuo siuvimo, audinių ir daugybės mano pačios rankų darbo, po truputį tampa daug didesniu mechanizmu.

Ir tuo aš labai didžiuojuosi. 💛

Taip, dabar sunku.

Tikrai sunku.

Yra dienų, kai jėgų beveik nebėra. Kai galvoju: „Kam man viso šito reikėjo?“ 😅

Bet kažkur tarp visų tų klaidų, nervų, bemiegių valandų ir mažų pergalių aš matau, kur mes einame.

Ir tas vaizdas man labai patinka.

Todėl šampano dar nešaunam. 😂🥂
Palauksim.

Nes aš jau žinau – jeigu šiandien pasakysiu, kad VISKAS VEIKIA, rytoj būtinai kas nors sugalvos nebeveikti. 😂

Tai tiesiog tyliai pasidžiaugsiu.

Žirniukas auga.
O kartu su juo augu ir aš. 💛

Ir galbūt būtent šitas – sunkus, nervingas, beprotiškas etapas – po kurio laiko bus tas, kurį prisiminsiu su didžiausiu pasididžiavimu.